Dar tik užvakar ėjau iš proto dėl to jog nieko nespėju, jog Edvinui vėl ryškėja alerginės reakcijos, ir jog noriu kad Velykos būtų tobulos, o kepo kekso neįmanoma valgyti ir jis keliauja į komposto dėžę :(

Bet tai buvo užvakar, o vakar atsikėliau gerai nusiteikusi ir pasiryžusi viską sudėlioti į vietas.

Taigi žadintuvas nuskambėjo. Aš per miegus bandžiau suprasti, ar dabar 6 ar 7 ryto (laikas keitėsi)??? Buvo svarbu atsikelti daug anksčiau nei tai daro Emilis, pastaruoju metu jis Vieversys ir keliasi net be žadintuvo :)))
Atsikėliau, greit apsirengiau ir prisimaišiau į padėkliuką žalio guašo.


Greičiausiai tik man šovė, jau užvakar, idėja vaikus nustebinti Velykų Zuikio apsilankymu, kuris palieka sniege pėdas :) Nes baltų Velykų aš pati nepamenu, tad verta pasinaudoti proga ir padaryti kažką stebuklingo :))
Taigi neužilgo mūsų pievelė atrodė taip.


Tikiuosi kaimynai nepagalvojo jog aš išsikrausčiau iš proto :))) Velykų rytą vaikščiodama su dažytais guminiais :)
Pripėdavusi, paslėpiau kelias dovanėles lauke ir priklijavau prie lango Zuikio-Velykio rašytą laišką su nuorodomis kur jų ieškoti.

Jei sniego nebūtų, būčiau pasinaudojusi kita idėja ir pėdsakus padariusi iš miltų (nors šiame bloge rekomenduojama, tai atlikti su vaikiška pudra).


Mano vaikai tokie patys kaip ir daugelis šiuolaikinių vaikų, šiuo metu jie kraustosi iš proto dėl telefone esančių programėlių-žaidimų. Taigi Emiliui atsikėlus, pirmas prašymas buvo duoti pažaisti, ir aš jam nedraudžiau, taigi laiškas palei nosį ir sniege pėdos liko nepastebėtos. Pradėjo kamuoti mintys jog galbūt neverta buvo stengtis. Gerai jog šios mintys kamavo neilgai, kol susiruošėme į bažnyčią, o jau tada vaikai išbėgę į lauką, rado pėdas, ir vieną iš dovanų. Nors laišką teko parodyti man pačiai, nes gal ir būtų nepastebėję, reikėjo prie telefono jį klijuoti, o ne prie virtuvės lango :)

Važiuodami į bažnyčią Emilis bandė skaityti laišką, žodžiai sunkiai dėliojosi, bet buvo suprasta jog kažkas yra už šiltnamio, kažkas už lovos...

Mes šiek tiek per Velykas pagudraujame, į pamaldas važiuojame ne nuo pradžių, o į pabaigą. Jog gautumėme palaiminimą :)) ir grįžtumėme pakylėti namo prie šventinio stalo.


Įkeliu ir servetėlių lankstymo pamokėlę:

Mano servetėlės buvo mažokos 33x33 cm, šiaip tokiam išlankstytam zuikučiui jų reikėtų didesnių.




Grįžę, namo vaikai puolė ieškoti dovanų, ir jas visas lengvai rado.


Edvinas vis šaukė, jog jis bėgo pėdsakais kuriuos zuikis paliko sniege ir rado dovaną :)

 Vienai iš dovanų supakuoti naudojausi šia idėja. 
Šis dviejų buteliukų pakavimas, man kažkuo primena zuikį, tai labai patogus ir naudingas lauknešėlis, ne tik Velykų, bet ir artėjančių (labai tuo tikiuosi, nors šiandien neįtikėtinai dar atrodančių) iškylų į gamtą proga.


Vakare gavome dovanėlių nuo kaimynų, likau sužavėta šia morkyčių-saldainukų pakuote. Nenustoju žavėtis Lietuvos moterimis, o dar labiau savo kaimynėmis, kokios jos nagingos ir originalios :) Ačiū!!!