"Net kai namuose televizorių, mobiliųjų telefonų, knygų, rūbų ar kitų daiktų tiek, kad jie visi ne tik nebetelpa, bet ir ne visi funkcionuoja ar naudojami, retas lietuvis pasiryžta jais atsikratyti. Juk „gal dar kam prireiks“: dvidešimties metų senumo džinsų – grybavimui, nebeveikiančio lygintuvo – detalėms, suknelės, kuri jau persišviečia nuo sudėvėjimo – grindims plauti. Nesvarbu, kad jau pusė spintos laukia tokios „kilnios“ misijos.

Beatodairiškas daiktų kaupimo reiškinys sufleruoja apie „lietuviško“ ekonominio mentaliteto paveldą. Jo šaknys – dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų. O kai prekių atsirado, nebeliko pinigų. Taigi, „ko nors“ trūkumas buvo nuolat. Galima prognozuoti, kad toks mentalitetas sunyks tik keičiantis kartoms.

Žinoma, nuosavybė nėra tik finansinė našta, todėl pulti į kraštutinumus ir propaguoti asketiško gyvenimo būdo nebūtina. Tačiau daiktų kaupimas vien dėl turėjimo anaiptol nėra didesnio turto, aukštesnio socialinio statuso ar juolab geresnės gyvenimo kokybės požymis. Retkarčiais reikėtų atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“ – pirmiausia turime įvertinti jau įsigytą turtą, optimizuoti jo išlaikymo kaštus bei atsikratyti to, kas nebereikalinga. Taip ne tik galima sukurti daugiau erdvės namuose ir biudžete, bet ir papildyti pastarąjį (kai ką pardavus) ar bent jau gerų darbų krepšelį (padovanojus tam, kam daikto išties reikia). O pradėti galima bent nuo spintų, rūsių, palėpių ir sandėliukų inventorizacijos. Galų gale juk pavasaris!"